Percepcijos perkūnija

Kartais suvokimai atidunda griaustiniu. Na, kai kažkas lyg sublyksi mintyse (ar man pasirodė, ar čia žaibas?), o už keliolikos sekundžių, kai jau spėji pamiršti, drioksteli, kad net mirkteli. Vaikystėj galėdavau pasakyti, už kiek kilometrų trenkė žaibas, dabar formulę pamiršau, bet pabandysiu paskaičiuoti pačius žaibus.
Taigi, pirmasis sublyksėjimas buvo dar mokykloje, kai susikūriau slaptą blog’ą, kurį branginau, kaip dienoraštį. Įrašus jame skaitė vos keli artimiausi žmonės. Mintys ten tokios paklydusios, o dauguma tekstų neturi prasmės, bet tuo pačiu tai taip artima ir brangu, kad prižadėjau sau niekad nieko iš ten netrinti. Nudundėjo tylus griaustinis.
Antras žaibas blykstelėjo po pamokų dvyliktoj klasėj. Kepiausi, turbūt, kokius žuvų pirštelius, kai galvoje nuaidėjo negirdėta melodija. Nežinau, iš kur ji atsirado, bet nepaliko ramybėj tol, kol nesukūriau jai žodžių ir nesugrojau. Vėliau aplankė antra, trečia ir ketvirta. Kai kas prašydavo pagroti, skruostai užsiplieksdavo raudoniu, o balsas drebėdavo. Dabar jau jų turbūt nebesugročiau. Griaustinis dar tylus, o žaibas toli.
Trečias žaibas trenkė per praėjusias Kalėdas, kai pasirodė svarbu kalbėti apie tam tikrus dalykus. Tada jau visam internetui pasakojau apie šį bei tą ir jau visai nesigėdijau. (Šiuos tekstus galite paskaityti čia, čia ir čia.)
O paskutinis* žaibas trenkė praeitą savaitę. Įprastai saulėtame Aušensityje prasidėjo audra kaip tik tą vakarą, kai turėjau viena po darbo pareiti namo. Na ir gerai, galvojau, plaudama kavinės grindis, lietus atgaivins po tokios karštos dienos. Kai pagaliau išėjau laukan, pirmą kartą neskubėjau namo, garsiai uždainavau Rihanną (niekas per lietų ir automobilius vis tiek negalėjo manęs girdėti, o kas, jei ir galėjo) ir pagalvojau, kiek daug jau paaugau. Į kokias nepatogias situacijas, kaip ta audra, mane gyvenimas nubloškė. Ir išgyvenau, ir aptarnauju žmones angliškai, ir bankui skambinu, ir iš vis, einu visai viena nepažįstamo miesto gatve vėlų vakarą lietui lyjant! Tada net ilgai sekundei stabtelėjau, užsižiūrėjau į prieplauką, kurios vanduo lietui lyjant pasirodė lyg balomis nuklotas asfaltas. Ir tada trenkė žaibas kartu su griaustiniu. Taip arti ir taip garsiai! Tai buvo žaibas, vardu Percepcija. Suvokimas, kad jau užaugai kažkam, apie ką seniai blyksėjo žaibai. Toliau ėjau jau mintyse kurdama savo tinklaraštį ir net nepajutau, kaip iki kulkšnių įbridau į balą.
Kitą rytą nusipirkau rutaserpytyte.lt domeną ir štai aš čia!

*Paskutinis – tikrai ne paskutinis (last one), o artimiausias (recent). Nes žadu sau ir tau ir visiems dar ne vieną tų žaibų ir griaustinių!

prieplauka

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s