Įkvėpimai iš degtukų dėžutės

Vakar pirmą kartą viena buvau kine. Buvo šiek tiek keista, gal truputį nejauku, bet tik iki tol, kol prasidėjo filmas. Šiai naujai mano patirčiai tiesiog nuostabiai tiko Amerikos nepriklausomo kino meistro Jimo Jarmuscho „Patersonas“. Tai istorija apie autobuso vairuotojo Patersono (akt. Adam Driver) kuriančio poeziją kasdienybę. Filmas trunka lygiai savaitę jo iš pažiūros nuobodaus gyvenimo. Mane perspėjo, kad filmas bus lėtas, bet filmo tempas tiesiog puikiai tiko atsipalaidavimui po keisto pirmadienio. Lėtesnės scenos nesukėlė nuobodulio, priešingai – jaučiau, kad galiu neskubėdama pasimėgauti kiekviena detale. O jei paklausit, apie ką buvo šis filmas, atsakysiu – apie sutapimus, įkvėpimus ir jausmus.

Sutapimai. Jų čia buvo tiek daug, kad filmui įpusėjus jie jau nebestebina. Bet juk taip dažnai būna mūsų gyvenimuose. Kažką susapnuoji, perskaitai ar išgirsti, o paskui atrodo, kad tas „kažkas“ visur aplink ir kaip tu galėjai nežinoti apie tai. Filmo herojaus mergina susapnuoja dvynukus ir nuo to laiko visur tik dvyniai! Arba, kiek šansų, kad prisėdus prie dešimtmetės mergaitės, paaiškės, kad ji, kaip ir tu, rašo eilėraščius ir dar padeklamuos vieną jų, kuris turi asociacijų su tavo mylimais kriokliais. Kaip ir minėjau, filmo eigoje sutapimai nebestebina, gal net pradedi jų tikėtis, bet kai filmo pabaigoje atsitinka dar vienas sutapimas, kuris toks svarbus Patersonui, mintyse iššoka nauja sąvoka visiems tiems sutapimams apjungti – lemtis.

Įkvėpimai. Perskaičiau keletą šio filmo recenzijų, dauguma jų kalbą apie rutiną. Nesutikčiau, jog šis filmas yra apie rutiną. Veikiau jau apie norą gyventi rutinoje, kurį vis sutrukdo netikėti įvykiai. Tikrai, žmonės, nemėgstantys savo rutinos pavydėtų Patersonui, kiek mažų nuotykių jam kasdien nutinka. O jis norėtų strigti rutinoje, nes būtent tai jį ir įkvepia rašyti. Nuo degtukų dėžutės ant pusryčių stalo iki nugirstų pokalbių autobuse. Turbūt esminis dalykas, ką išsineši iš filmo, tai noras atrasti stebuklų savo kasdienybėje.

Jausmai. Patersonas ir jo mylimoji Laura (akt. Golshifteh Farahani) iš pažiūros atrodo visiškai nesuderinami: jis – santūrus, drovus autobuso vairuotojas, ji – ekspresyvi, ambicinga, aistra gyvenimui deganti menininkė. (Pastarosios kiek perdėtas personažas pradžioje labai erzino ir nežinau, ar čia kalta aktorės vaidyba, ar toks buvo režisieriaus sumanymas.) Tačiau filmo eigoje jie tampa tobula pora, iš kurių galima tik pasimokyti didžiulio palaikymo, supratimo ir postūmio svajonių link. Rodos, kad Patersonas ir Laura turi pavydėtiną ryšį, kuris jų skirtumus paverčia klijais, tvirtai laikančiais jų santykius.

Dar vienas dalykas, kuriuo labai mėgavausi filmo metu, tai nuostabus humoro jausmas. Toks neperdėtas, ironiškas, subtilus humoras, kurio taip pasigendu holivudiniuose filmuose. Toks, kai šypseną sukelia tam tikras žodis, žvilgsnis ar net kūno gestas. Tikrai, kartais norėjosi pašokti iš kėdės ir apsižvalgyti, ar visi suprato juoką. Būtent dėl humoro jausmo su Patersonu pajutau tokį artimą ryšį, kad norėjosi sumušti su juo delnais, apsikabinti ar tiesiog pasikalbėti.

Vienžo, filmas tikrai paliko didžiulį įspūdį ir labai rekomenduoju visiems, o ypač tiems, kurie nori pasimokyti, kur ir kaip atrasti įkvėpimų.

2 atsakymai į “Įkvėpimai iš degtukų dėžutės”

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s