Diena džiazo sostinėje

Žiūrinėjau senas (na, ne tokias ir senas – poros mėnesių) nuotraukas ir supratau, kad Kubos ir Great Smoky mountains nacionalinio parko atsiminimai taip viską nustelbė, kad pamiršau parašyti apie Naująjį Orleaną. O jis tikrai vertas mažų mažiausiai mano kuklaus tinklaraščio!

Naujajame Orleane praleidom tik dieną ir, kad ir kaip bandžiau sudaryti tobulą dienos planą, galiausiai supratau, kad visko pamatyti nepavyks, todėl nusprendžiau nebesinervinti ir viską mečiau. Pasilikome vos kelias būtinas aplankyti vietas, o ekskursiją pradėjome nuo labai mielo tramvajaus.

Pasirodo, visai ne džiazas yra pagrindinė priežastis, kodėl turistai atvyksta į Naująjį Orleaną, o Nacionalinis Antrojo pasaulinio karo muziejus. TripAdvisor’io naudotojai šiam muziejui skiria antrą vietą iš visų pasaulio muziejų! (Pirmoje vietoje – The Met Niujorke.) Nors ir ilgai dvejojom, ar paaukoti gerą pusdienį tokios trumpos dienos šiam muziejui – apsilankėme. Ir tikrai supratome, kuo jis toks ypatingas. Šis muziejus – nuostabus interaktyvaus muziejaus pavyzdys! Kiekvienas lankytojas gauna karišką ID žetoną (dog-tag), su kuriuo įgauna vis skirtingo antrojo pasaulinio karo dalyvio istoriją. Einant per muziejaus ekspozicijas tam tikrose stotelėse galima priliesti žetoną ir stebėti vaizdo įrašą su to žmogaus istorija. Taip eidamas per muziejų ne tik pamatai daug ir nuostabiai kūrybiškai išdėliotų eksponatų, bet kartu ir išgyveni įtraukiančią istoriją. Studentams šis muziejus kainuoja $ 17,50, o mes už papildomus penkis dolerius apsilankėme 4D trumpame filme, kuris irgi sukrėtė iki širdies gelmių.

Kita must patirtis šiame mieste, kuris yra vienas iš pagrindinių JAV uostų – paragauti jūros gėrybių. Nors ir nesu labai išranki maistui, bet tai buvo nemenkas iššūkis ir super didelis nejaukumas. Mat, nepasitikrinę restoranų, užėjome į pirmą pasitaikiusį, kurio iškabos rodė, kad tiekiamas jūrinis maistas. O restoranas, pasirodo, buvo gana prabangus, klientai sėdėjo gražiai apsirengę ir, matosi, pasiturintys. Na, o mudu tuo tarpu atrodėme taip, kaip atrodytų keturias valandas muziejuje praleidę turistai. Gerai, kad mūsų padavėjas buvo labai malonus ir mielai paaiškino apie visus nesuprantamus maistus. Užsisakėme labai fancy makaronų su skirtingais jūros gėrybių padažais ir – nes, kodėl gi ne – austrių. Nei aš, nei mano Linas nebuvome valgę austrių. Neapsimetinėsiu, kad buvo labai nuostabi patirtis, nes veikiau jau buvo keista, glitu ir labai juokinga stebint vienas kito išraiškas.

Na, o desertui pasirinkome jau žymiai jaukesnę patirtį – Cafe du Monde. Tai istorinė kavinukė, kurios meniu itin paprastas – kava ir prancūziškos spurgos – beignets. Pasiemėme spurgų išsinešimui ir sukirtom jas šalimais esančiame Jackson skvere, kur, be abejo, kaip ir visame centre, girdėjosi gatvės muzika.

   

Grįžę į savo Airbnb trumpam atsigaivinti išvykome atgal į jau naktinį miestą. Išsiaiškinome, jog pasivaikščiojimo vertos dvi gatvės. Pirmoji, Frenchmen street – tai lyg vietinių menininkų susibūrimų vieta, groja profesionalūs muzikantai, pastebimi įvairūs meno turgeliai, žavu. O tikras vakarėlis prasideda įžengus į Bourbon street. Pasirodo, pastaroji kažkada buvo panaši į Frenchmen, bet per laiką taip suturistėjo, kad tapo užvaldyta įvairaus tipo barų, Palangos lygio gatvės pasirodymų ir kičinio meno. Na, nesu aš tokia ekspertė, bet ten jau akivaizdžiai matėsi. Tačiau šitos gatvės džiazo oazė – The Preservation Hall. Koncertų salė, įkurta 1961-aisiais, ne tik mažai tepakeitė savo išvaizdą, bet ir išlaikė savo misiją – saugoti ir puoselėti tradicinį Naujojo Orleano džiazą. Nusipirkome bilietus ir susėdome ant klibančių suoliukų, o tada prasidėjo kažkas, ką sunku apsakyti žodžiais. Deja, bet ir ačiū dievui, kad pasirodymo metu nebuvo galima filmuoti ar fotografuoti, nes joks įrašas, nei šis, nei dabar mamos mašinoje grojantis CD, nepajėgs atkartoti to jausmo. Jei kada tektų grįžti į Ameriką, vykčiau į Naująjį Orleaną vien dėl šios grupės koncerto.

Apibendrinant, dienos Naująjame Orleane, aišku, per mažai, bet pajusti miesto dvasią užtenka. Tik nesupratau, kokia ta dvasia, nes, net ir praėjus nemažai laiko po kelionės, šito miesto emocijos nenugula į kažkokį vieną žodį. Jis labai aistringas, tačiau rafinuotas; jausmingas, ryškus ir spalvingas. Kažkoks toks.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s